Istorija

Pakiršinio dvaro istorija

Kairiajame Kiršino krante išsidėstęs Pakiršinio kaimas. Nuo XVIII a. minimo Pakiršinio dvaro istorija susijusi su Kerbedžiais. Stanislovas Kerbedis 1789 m. įsigijo Pakiršinį, o jame pasistatė ir dvarą su ūkiniais pastatais. 1860 m. dvarą paveldėjo garsusis inžinierius ir tiltų konstruktorius Stanislovas Kerbedis (1810 – 1899). Po Pirmojo pasaulinio karo Kerbedžiai dvarą pardavė Radvilavičiams. 1923 m. Pakiršinio dvare buvo 1 ūkinis kiemas su 114 gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrė Melioracijos statybos valdyba, išaugo melioratorių gyvenvietė. 1959 m. Pakiršinyje gyveno 156, 1970 m. – 513, 1986 m. – 964 gyventojai.

Dabar iš buvusio dvaro sodybos likę 10 pastatų ar jų fragmentų.

Dvaro rūmai – moderno architektūros stiliaus, pastatyti XX a. pr. Rekonstruojant rūmus buvo išlaikytas pirminis tūris ir fasadai. Nuo 1923 m. dvaro kumetyne veikė pradinė mokykla. Dabar šiame pastate įsikūrusi siuvykla. Pagrindiniame dvaro pastate įsikūrę kultūros namai.

 

Pakiršinio dvaro savininko gyvenimo istorija

Žymusis kelių inžinierius ir tiltų konstruktorius Stanislovas Kerbedis gimė 1810 m. kovo 9 d. Naudvaryje. Pradinius mokslus baigė Panevėžio apskrities pijorų vienuolyno šešiaklasėje mokykloje.

Vėliau būsimasis inžinierius mokslą tęsė Kauno klasikinėje gimnazijoje, kurią baigęs 1826 m. įstojo į Vilniaus universiteto fizikos-matematikos mokslų skyrių. Metęs du metus trukusias studijas Vilniuje išvyko į Peterburgą. Nuo to laiko prasidėjo jo, kaip kelių ir tiltų statybos profesionalo, veikla.

Dar bestudijuodamas S. Kerbedis 1830 m. vasarą atliko praktiką prie kasamo Ventos kanalo. 1831 metais baigęs mokslą, jis gavo poručiko laipsnį ir kaip perspektyvus jaunas mokslininkas buvo paliktas dėstytoju institute. 1837 m. išvyko metams į Vakarų Europą. S. Kerbedis tobulinosi Paryžiaus kelių ir tiltų mokykloje, vėliau Anglijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje.

Grįžęs iš užsienio gavo pavedimą suprojektuoti ir pastatyti tiltą per Nevą Peterburge. 1842 m. jis buvo paskirtas mechanikos katedros vedėju ir jam suteiktas profesoriaus vardas. Tais pačiais metais jis pateikė pastovaus geležinio tilto per Nevą projektą. Kai tik caras jį patvirtino, buvo pradėta statyba, kuriai vadovavo pats S. Kerbedis. Techniniu požiūriu tai buvo sudėtingas ano meto statinys – pirmasis tiltas Rusijoje su pasukama sveriamąja dalimi. Nuo 1849 m. S. Kerbedis atsisakė pedagoginio darbo ir visiškai pasišventė tilto per Nevą statybai.

Po aštuonerių metų darbo 1850 m. lapkričio 11 d. tiltas buvo atidarytas. Caras S. Kerbedžiui suteikė generolo majoro laipsnį ir apdovanojo Šv. Vladimiro trečiojo laipsnio ordinu. Tiltas buvo pavadintas Blagoveščensko, nuo 1855 m. – Nikolajaus, o dabar – leitenanto Šmidto vardu.

Po tilto statybos atneštos šlovės S. Kerbedis priimamas dirbti į Peterburgo Mokslų akademiją. Jis ir toliau statė tiltus bei kelius, nors aukštos pareigos Rusijos kelių ir tiltų korpuse vertė jį užsiimti ir kitais darbais. 1852 m. žymusis inžinierius vėl išvyko į užsienį susipažinti su metalinių tiltų statyba. Grįžęs suprojektavo ir pastatė du tiltus – per Lugą ir Dauguvą (čia pirmą kartą Rusijoje buvo panaudota parabolinė ferma).

1854 m. S. Kerbedžiui buvo pavesta ištirti galimybę sujungti Peterburgo-Varšuvos geležinkelį su Karaliaučiaus geležinkeliu ir parengti projektą. Už šį projektą Prūsijos valdžia apdovanojo jį Raudonojo erelio II laipsnio ordinu.

1861 m. carinė vyriausybė paskyrė S. Kerbedį Lenkijos Karalystės geležinkelių viršininku. Jau gyvendamas Varšuvoje, jis 1856-1864 m. suprojektavo tiltą per Vyslą, vadovavo jo statybai, tiltas gavo Kerbedžio vardą. Dabar tai Šlionsko-Dombrovos tiltas. Po kiek laiko S. Kerbedis vėl buvo atšauktas į Peterburgą, ėjo įvairias pareigas, net Rusijos imperijos Susisiekimo ministro. Nuo 1874 m. iki 1883 m. S. Kerbedis dirbo prie Marijos vandens kelio sistemos rekonstrukcijos.

S. Kerbedis

Savo lėšomis jis pastatė kultūros įstaigas, rėmė dailininkus, savo lėšomis laikė Ribiniškiuose netoli Daugpilio (Latvija) dailininkų kūrybos namus, kuriuose XX a. pr. ilsėjosi menininkai M. K. Čiurlionis, P. Rimša. Pasiekęs karjeros aukštumų didžiąją savo gyvenimo dalį S. Kerbedis praleido Peterburge ir Varšuvoje. Lietuvoje jis negyveno, bet jam priklausė Pakiršinio dvaras (Radviliškio r.).

Sulaukęs 81 metų, apdovanotas garbės ženklais už kvalifikuotai ir stropiai eitas pareigas, išėjo į užtarnautą poilsį. Šeimoje S. Kerbedis buvo pavyzdingas tėvas. Anksti mirus pirmajai žmonai, Paulinai Montrimavičiūtei, su kuria turėjo dukterį, irgi Pauliną, jis vedė antrąją, Mariją Jonovskaitę ir sugyveno dar šešis vaikus, dukteris Eugeniją ir Zofiją bei sūnus Mikalojų, Mykolą, Valerijoną ir Stanislovą. Tėvo pėdomis pasekė tik sūnus Mykolas, taip pat tapęs inžinieriumi. Visiems vaikams sudarė sąlygas siekti aukštojo išsilavinimo, savo asmeniniu pavyzdžiu mokė darbštumo ir sąžiningumo. S. Kerbedis, be gimtosios lenkų, mokėjo 5 kalbas: rusų, vokiečių, prancūzų, anglų ir italų. Kai kurias išmoko jau sulaukęs garbingo amžiaus. Įsigyjęs sodybą Senigalijoje, netoli Ankonos (Italija), užsiimdavo sodininkyste bei daržininkyste. Senatvėje susidomėjo medicina, ypač homeopatija. Varšuvos homeopatijos draugijai paliko vertingą biblioteką.

Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Varšuvoje, apgaubtas visuotine pagarba. Ten, Lenkijos sostinėje, 1899 m. balandžio 19 dieną garsusis inžinierius ir mirė. Palaidotas Povondskų kapinėse. S. Kerbedžio darbai ir gabumai buvo labai vertinami ano meto Rusijoje. Jis buvo daugelio mokslo įstaigų ir draugijų narys, caro vyriausybė jį apdovanojo 7 ordinais, jo garbei nukalti 2 medaliai.

P. Juknevičius,

Panevėžio rajono savivaldybės vyr. specialistas

 

Pakiršinio kultūros namai 

Pakiršinio Kultūros namai (dar kitaip vadinami MSV kultūros namais) įkurti 1958 m. buvusiame Kerbedžių dvare, centriniame dvaro pastate. Tačiau dėl salės mažumo buvo nuspręsta pristatyti priestatą.

Kaip prisimena seniausias kultūros namų saviveiklininkas J. Narekas, saviveikla Pakiršinyje prasidėjo nuo pat MSV  įsikūrimo pradžios. 1958 m. susikūrė kaimo kapela. Jai vadovavo entuziastas J. Narekas ir J. Vitašas. Kaimo kapela buvo gana didelė apie šešiolika saviveiklininkų. 1960 m. Radviliškio MSV saviveiklininkai iškovojo teisę dalyvauti Respublikinėje Dainų šventėje Vilniuje.

Be kaimo kapelos, šokių ratelio buvo statomi spektakliai, ruošiami jumoristiniai vakarai. 1965 m. MSV saviveiklininkai dalyvavo jubiliejinėje dainų šventėje ir kaimų grupėje užėmė pirmąją vietą. Tais metais saviveiklininkams vadovavo J. Plačėnas. Be kaimo kapelos neapsieidavo nei viena renginys. Iš kraštotyrininkų surinktų prisiminimų negalima spręsti apie konkrečius saviveiklininkų pasirodymus, tačiau iš jų matyti, kad MSV saviveiklininkai dalyvavo Respublikiniuose konkursuose ir juose užimdavo prizines vietas.

1965 m. saviveiklos entuziastas V. Stulginskas subūrė dūdų orkestrą.

1966 m. saviveiklininkai surengė 38 įvairius pasirodymus. Pučiamųjų orkestras tapo Radviliškio rajono orkestrų apžiūros nugalėtoju.

1967 m. susibūrė dramos būrelis, moterų oktetas.

Nuo 1968 m. saviveiklininkų veikla MSV tapo ne tokia aktyvi. Tai paaiškinama tuo, jog nuo 1968 m. nebuvo meno vadovo.

Kultūros namai pradėti remontuoti ir užbaigti 1977 m.

1977 m. saviveiklininkai vėl pradėjo dirbti aktyviau. Tais metais susibūrė jaunimo estradinis ansamblis, kuriam vadovavo V. Stulginskas, tačiau jam išvykus, ansamblis iširo. Pagyvėjo saviveiklininkų veikla  šiam vadovui sugrįžus iš tarybinės armijos. Jis pradėjo vadovauti MSV kultūros namams. Vėl susibūrė estradinis ansamblis, moterų ir vyrų vokaliniai ansambliai, jaunimo, pagyvenusių šokių rateliai. 1977 metais meno saviveikloje dalyvavo 70 MSV dirbančiųjų.

Iš prisiminimų sužinome, kad MSV darbuotojai jau nuo pat pradžių vykdavo į įvairias išvykas, ekskursijas. Pagal mūsų turimus duomenis saviveiklininkai 1966 m. aplankė Sevastopolį, Teraspolį, Odesą. 1970 m. buvo nuvažiavę į Volgogradą, Baku. 1972 m. su ekskursija lankėsi Rostove prie Dono, Petigorske, Batumi, Jerevane.

 

Etninės kultūros ir amatų centras

Atjaunėjo Pakiršinio dvaras, kuris, manoma yra pastatytas XVII amžiaus pabaigoje — XVIII amžiaus pradžioje ir kurį 1789 metais įsigijo Kerbedžiai.

Įgyvendinus projektą „Radviliškio rajono savivaldybės Pakiršinio kaimo kultūros namų rekonstrukcija“, atlikta nemažai atnaujinimo darbų. Sutvarkyta pastato išorė, rekonstruota šildymo ir vėdinimo sistemos, atnaujintas vandentiekis, nuotekų sistema, elektros instaliacija, atlikti vidaus apdailos darbai.

Pasikeitė ir buvusio dvaro, o dabar — kultūros namų aplinka: nutiesti pėsčiųjų takai, įrengta mažosios architektūros elementų, sutvarkyta šalia dvaro pastato esančio tvenkinio pakrantė, pastatytas tiltas. Įrengtas pėsčiųjų takų bei kultūros namų pastato apšvietimas, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, atnaujintas privažiuojamasis kelias prie pastato.

Pakiršinio dvaras po rekonstrukcijos jau atvėrė duris ir pakvietė lankytojus į čia veikti pradedantį Etninės kultūros ir amatų centrą.

Šis centras yra užsibrėžęs išsaugoti ir atgaivinti krašto tradicijas, papročius, tradicinius amatus. Numatoma organizuoti edukacines programas, kurios padės išsaugoti tautos sukurtas vertybes.

Centras į savo veiklą įtrauks įvairaus amžiaus rajono gyventojus ir skatins juos megzti, pinti, gaminti dirbinius iš odos, molio, imtis kitų amatų, kurie didins užimtumą, prisidės prie verslumo skatinimo ne vien Pakiršinyje, aplinkiniuose kaimuose ar miesteliuose, bet ir visame rajone.

Etninės kultūros ir amatų centro atidaryme dalyvavo buvusio dvaro savininko Stanislovo Kerbedžio, žymaus inžinieriaus ir tiltų statytojo, giminės vyriausias atstovas Stanislovas Kerbedis bei būrelis tolimesnių giminaičių. Jie pasidžiaugė, kad šeimai praeityje priklausęs dvaras restauruotas, pritaikytas kultūros poreikiams.

Atidarymo iškilmių metu Etninės kultūros ir amatų centro simbolinis raktas įteiktas centro vadovei Elzbietai Karaliūtei.

Projektas, pagal kurį restauruotas dvaras — Pakiršinio kultūros namai, yra finansuotas pagal 2007— 2013 metų Sanglaudos skatinimo veiksmų programos I prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ įgyvendinimo priemonę “Prielaidų spartesnei ūkinės veiklos diversifikacijai kaimo vietovėse sudarymas“.

Bendra projekto vertė — 3,003 milijono litų. Projektas finansuotas iš Europos regioninės plėtros fondo (2,553 milijono litų), likusios lėšos — valstybės biudžeto ir Radviliškio rajono biudžeto.

DVARAS: Pakiršinio dvaro — kultūros namų pastatas restauruotas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis

TILTAS: Prie dvaro esančio tvenkinio pakrantė sutvarkyta, įrengtas tiltas

JUOSTA: Etninės kultūros ir amatų centro atidarymo juosta perkirpta

GIMINAITIS: Atjaunėjusiu Pakiršinio dvaru džiaugėsi ir atidarymo šventėje dalyvavęs dvaro buvusio savininko Stanislovo Kerbedžio giminės vyriausias atstovas Stanislovas Kerbedis (sėdi)

DARBAI: Etninės kultūros ir amatų centro lentynose eksponuojami darbai teikia informaciją, kokią veiklą centras numato plėtoti

Veta Itytė

 2011 m. birželio 9 d.