Kai lietuviškas ruduo mus pasitinka vėsiais vėjais ir pirmosiomis šalnomis, Radviliškio rajono savivaldybės etninės kultūros ir amatų centras įsikūręs Pakiršinio dvare rugsėjo 22-ąją pražydo nepaprastai šiltomis emocijomis ir tikromis liaudiškomis tradicijomis. Čia, pirmą kartą surengtas folkloro festivalis „Tėvelio dvarely“, subūrė dainomis ir tradicijomis besididžiuojančius žmones iš visos Lietuvos. Oi, ne bet kokia diena pasirinkta – šis festivalis vyko per rudens lygiadienį! Simboliška, ar ne? Tamsa ir šviesa čia susitiko ne tik gamtoje, bet ir šventės atmosferoje – ramus, jaukus sekmadienis ir audringos liaudiškos dainos susiliejo į nepakartojamą reginį.

Pakiršinio dvare ant scenos stojo ne bet kas, o visiems pažįstami Lietuvos folkloro kolektyvai. Scenoje skambėjo Birštono kultūros centro ansamblio „Raskila“ (vad. Roma Ruočkienė) sodrios dainos, Miežiškių folkloro ansamblis „Ringis“ (vad. Rita Gasaitienė) kėlė žiūrovus šokti, o Pakruojo „Verdenė“ (vad. Ramunė Petraitienė) pakvietė pasinerti į senąsias melodijas. Na, o Baisogalos krašto folkloro ansamblis „Dainoriai“ (vad. Asta Jurevičienė ir Paulius Kablys) – buvo tikri renginio šeimininkai. Dėka jų, Baisogalos krašte etnokultūra gyva ir švyti vis ryškiau!

Šventės pradžia buvo neįprasta – visi vadovai, pakėlę didžiulį kūjį, kurio pagalba iškaldino „Pakiršinio laimės Kiršino“ monetą. Tai ne šiaip simbolis, o keturi kūjo dūžiai paskelbė festivalio pradžią, kviečiantis į liaudies meno puotą!

Bet kas gi būtų šventė be gardžių vaišių? Pakiršinio kaimo bendruomenė ne tik pristatė nuostabų troškinį, bet ir, kaip tikri svetingi šeimininkai, visus juo pavaišino. O ar teko kada ragauti obuolienės su varškės sūriu ir baltu pyragu? Šis netikėtas derinys šildė visų širdis lyg senolių pasakos prie laužo ugnies. Ne be reikalo buvo pasirinkta obuolienė, senovėje mūsų protėviai lygiadienio dieną švęsdavo derliaus padėkos šventę, dar vadinamą Obuolinėmis.

Žiūrovams festivalis tapo ir smagia edukacija – šiaudinių reketukų pamokos sudomino ir jauną, ir seną. Kiekvienas norėjo bent kartą pabandyti savo rankomis sukurti tai, ką kažkada kūrė mūsų protėviai.

Rugsėjo 22-oji – ypatinga ne tik gamtos ritmu, bet ir žmonių širdyse. Rudens lygiadienis, kai diena ir naktis tampa lygiaverčiais draugais, simbolizuoja šviesos ir tamsos pusiausvyrą, vasaros pabaigą ir žiemos laukimą. Taip ir Pakiršinyje buvo jaučiamas ryšys su žeme – dainos ir tradicijos čia susiliejo į vieną, o visi kartu dėkojo gamtai už gausią vasarą ir derlių.

Šventės kulminacija tapo bendra daina „Tykus vakars“, kuriai balsus sujungė ne tik visi ansambliai, bet ir žiūrovai, bei šventės svečiai. Tą akimirką atrodė, kad laikas sustojo. Nuo liaudies dainų nuskambėjo ne tik Pakiršinio dvaro kiemas, bet ir visos apylinkės.

Tikėkimės, kad šis folkloro festivalis taps tradiciniu! Juk ne veltui sakoma – kur gyva daina, ten ir tauta gyva. Saugokime savo identitetą ir neškime lietuviškas tradicijas į kiekvieną dvaro kertelę, į kiekvieną miestelį ir kiekvieną širdį. Lai šis renginys „Tėvelio dvarely“ tampa tiltu tarp praeities ir ateities, jungiančiu mus su protėviais ir dovanojančiu amžiną ryšį su gimtąja žeme.

Pirmasis folkloro festivalis „Tėvelio dvarely“ – tik pradžia!


Fotogragijos: Arvydo Žaromskio ir Elžbietos Karaliūtės.